Vaikų literatūra – neatskiriama asmenybės ugdymo dalis

Tvardovskis rašė, kad „bendravimas su knyga – tobuliausia ir nepakeičiama intelektualinio žmogaus lavėjimo forma“. Vaikai, bendraudami su knyga, gali nusikelti į nematytus pasaulio kraštus, patirti įspūdingus nuotykius, susirasti sielos draugų ir visa tai – nė neišeinant iš namų. Tačiau už lango – XXI amžius ir visas šias funkcijas sėkmingai perima internetas ir socialiniai tinklai.

Dažnas šio skubos amžiaus gyventojas netgi pasakytų, kad vaikams grožinės literatūros skaitymas yra bereikalingas laiko gaišimas. Neva, svarbiau, kad vaikas gerai mokytųsi, o literatūros skaitymas gali apsiriboti privalomomis knygomis, įtrauktomis į bendrojo ugdymo planą. Vargu ar tokius žodžius išgirstume iš išsilavinusio žmogaus lūpų, kurio šeimoje knygų skaitymas savaime suprantamas dalykas.

Meilė knygoms turi būti diegiama nuo vaikystės. Apklausų duomenys rodo, kad dažnai skaitančiais save įvardija tie paaugliai, kuriems vaikystėje tėvai skaitydavo knygas. Taigi auklėjimas yra vienas pagrindinių faktorių norint išugdyti skaitančią asmenybę. Būtent – asmenybę, spindinčią iškalba ir erudicija.

Kas gi iš mūsų nenorėtų tokiais būti? Daugeliui nesvetimas žavėjimasis lakią vaizduotę turinčiais menininkais. Prisiminkime, kad ir fantastiškumu alsuojančius M. K. Čiurlionio darbus. Visas šias dovanas mums gali dovanoti skaitymas.

Nes būtent jis lavina vaizduotę, suteikia galimybę plėsti žodinį lobyną. O turtingo žodyno savininkui lengviau viešai kalbėti, taisyklingai reikšti mintis. Tyrimais įrodyta, kad dažnai skaitantys vaikai daro mažiau klaidų rašydami, o jų pasaulėvoka platesnė nei neskaitančių bendraamžių. Taigi skaitymas suteikia iškalbos dovaną, lavina vaizduotę ir prisideda prie jauno žmogaus intelekto formavimosi. Vaikų literatūros skaitymas, be kita ko, atveria pasaulio pažinimo vartus.

Pažinimo, kuris nutiesia tiltus dvasiniam tobulėjimui, sielos švietimui. Iš tiesų, egzistuoja ir toks švietimas, kuris dažnai nesusijęs su bendrojo lavinimo programomis. Mokykloje galima išmokti skaityti, bet, be gilaus vidinio troškimo, joje neišmokstama jautrumo ir atidos artimui.

Tai kiekvieno mūsų dvasinio tobulėjimo kelio dalis, kurį pradedame žengti jau vaikystėje. Ir, daugelis žmonių, pamilusių skaitymą, neįsivaizduoja šio tobulėjimo be A. de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ ar be K. Janušo „Karaliaus Motiejuko Pirmojo“. Tai vaikų literatūros perlai, prisidėję net prie kelių kartų vertybių ugdymo.

Vaikai – jautrūs, imlūs ir labai empatiški. Svarbu jų asmenybės ugdymo procese pateikti tinkamus pavyzdžius, kuriais gali tapti vaikų literatūros personažai. Įsijausdami į šių personažų išgyvenimus, mažieji skaitytojai netruks perimti jų vertybes. Tėvelių užduotis – pateikti tinkamus, dvasinį tobulėjimą skatinančius, vaikų literatūros pavyzdžius ir diegti meilę spausdintam žodžiui.

Ne be reikalo Martyno Mažvydo Katekizmas prasideda žodžiais „Imkite mane ir skaitykite“. Juk vaikų literatūra ugdo asmenybę ir gali suteikti tikrą palaimą nuotykių, šilumos ir tikrųjų vertybių išsiilgusiai sielai. O jeigu skaitoma nuo vaikystės, tai mažas žmogutis auga tikėdamas, kad ir gyvenime būna stebuklų.…

Skaityti daugiau