Pigios lauko durys

Lauko durys tai pirmas vaizas, kurį pamato į svečius atėjęs asmuo. Pagal durų spalvą, dizainą ir raštą susidaroma pirminė nuomonė apie buto ar namo šeimininkus. Šiandieninis durų pasirinkimas yra labai platus. Galima rinktis tarp daugybės gamintojų, spalvų, raštų bei sudėties. Šiuolaikinė lauko durų įvairovė tokia plati, kad gali pateinkinti net išrankiausių pirkėjų poreikius. Tačiau estetinė durų išvaizda nėra svarbiausias aspektas. Lauko durys suteikia saugumą, šilumą bei komfortą. Dauguma statybų ekspertų teigia, kad vienas svarbiausių aspektų kalbant apie lauko duris yra – durų angos dydis. Pasak statybos meistrų, statant naują namą, svarbu numatyti durų angos dydį dar prieš sudarant namo projektą. Esą taip įmanoma sutaupyti nemažai pinigų atliekant kitus su statybomis susijusius darbus. Tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo pirkėjo nusistatytų prioritetų. Daugelis pirkėjų yra nusistatę tam tikrą sumą, kurią gali skirti durų įsigijimui. Todėl, asmenims gyvenantiems butuose rekomenduojamos seifinės arba šarvuotosios durys. Šios durys puikiai apsaugo nuo garso, įsilaužimo bei pasižymi nebloga šilumos izoliacija. Toliau pateikiamos pagrindinės lauko durų rūšys.

Plastikinės lauko durys. Kažkada plastikinės lauko durys buvo vienos populiariausių rinkoje. Tačiau bėgant laikui situacija pasikeitė. Daugelio durų meistrų teigimu, plastikinės lauko durys yra seniai išėjęs iš mados bei praradęs populiarumą pasirinkimas. Anot meistrų, pagrindinė blogoji šių durų savybė yra ta, kad nepaisant kokio tvirtumo profilis, šios durys vis vien šiltuoju metų laiku lenkiasi į vieną pusę, o šaltuoju metų laiku – į kitą pusę. Ši savybė sukelia sunkumus, kuomet norima atsrankinti duris. Plastikinių lauko durų šilumos pralaidumo koeficiantas yra nuo 1,4 iki 0,8 W / m 2 K.

Aliuminės lauko durys. Šios rūšies durys beveik nenaudojamos gyvenamuosiuose namuose ar butuose. Pastebėta, kad dažniausiai aliuminės lauko durys yra naudojamos viešuosiuose pastatuose. Šį pasirinkimą lemia tai, kad tokio tipo durys nepasižymi geru šilumos sulaikymu. Aliuminių durų šilumos koeficiantas svyruoja nuo 1,2 iki 1,4 W / m 2 K. Atlikus statybos darbus yra būtinas tinkamas durų sureguliavimas bei visos durų furnitūros išvalymas. Durys yra atsparios aplinkos ir temperatūrų pokyčiams. Priežiūra nėra sudėtinga – užtenka nuvalyti paviršių, naudojant medžiaginę šluostę bei nublizginti stiklą.

Plieninės durys. Kitaip šios durys dar yra vadinamos šarvuotomis durimis. Tai puikus sprendimas siekiantiems saugumo bei esant nestandartinams išmatavimams. Taip pat tinka norintiems individualaus apipavidalinimo. Tai durų rūšis, kuriai gali būti suteikta bet kokia pageidaujama spalva ar raštas. Metalinė durų konstrukcija dengiama fanera ar impregnuota MDF plokšte. Tai daroma siekiant apsaugoti duris nuo išorinio drėgmės poveikio. Tai viena populiariausių durų rūšių. Populiarumas užtarnautas dėl priimtinos kainos bei universalaus pritaikymo galimybės. Nepaisant daugelio privalumų, kai kurie pirkėjai nurodo vienintelį esminį šių durų trūkumą – tai durų šiluminės savybės. Bet kurio tipo plieninės durys pasižymi mažesniu negu 1,2 W / m 2 K šilumos perdavimo koeficientu.

Kalbant apie durų eksploataciją, verta paminėti, kad bet kokios rūšies lauko durys savo eksploatacines savybes turėtų išlaikyti bent penkerius metus. Atskiriems durų komponentams (spynos ir rankenos) gali būti suteiktos skirtingos garantijos, kurios dažnai būna ne vienodos trukmės. Dažniausiai lauko durų konstrukcija apskaičiuojama ir gaminama siekiant išlaikyti ilgametį patvarumą. Bėgant laikui gali tekti atlikti tarpinių valymą ar keitimą bei jų padengimą silikoniniu purškiamu tepalu, taip pat kartą per metus rekomenduojama sutepti durų apkaustus. Būtina paminėti, kad reikiamų durų elementų sutepimas turi būti atliekamas naudojant tik tam skirtus specialius tepalus ar skysčius.…

Skaityti daugiau

Medinių durų gamyba: šiuolaikinė technologija ir žvilgsnis į istoriją

Durų gamybos istorija

Bėgant laikui keitėsi durų gamybos technologijos ir tam naudojamos medžiagos. Tačiau, amžiams bėgant medinės durys vis dar nepraranda populiarumo. Tačiau, įdomu sužinoti, kokios gi buvo pirmosios istorijai žinomos medinės durys? Tai durys, pagamintos iš vokiškojo klevo, atsiradusios Senovės Egipte ir Persijoje.

Proveržiu durų gamybos istorijoje tampa viduramžiai. Kai skirtingų formų ir modifikacijos durys pradėtos intensyviai gaminti vienuolynų ir bažnyčių statyboje. Medinių durų gamybos tradicijos tęsėsi Renesanso epochoje, o po to – Baroko laikais.

Nepralenkiama lydere XIX amžiaus pradžioje tampa Prancūzija. XX amžiaus pradžioje durų gamyboje vis dažniau pasirenkami rafinuoto dizaino sprendimai, vėliau šis stilius įgauna Liberty vardą. Pokario metu atsiranda šiuolaikinei durų gamybos tradicijai būdinga masinė durų gamyba. Namų sergėtojos pradedamos gaminti stambiose dirbtuvėse ir fabrikuose.

Šiuolaikinės durų gamybos ypatumai ir technologijos

Lauko durys bėgant amžiams keitėsi. Ne paslaptis, kad šiuo metu populiariausios iš jų – šarvuotos ir metalinės. Tačiau gyventojai neatsisako ir medinių lauko durų. Mediena yra graži savo natūralumu, o ir jos gamybos procese daugiau žmogaus rankų darbo nei gaminant šarvuotas ar metalines duris. Tai atitinka mūsų svetainėje vystomą amatų tematiką. Tad ir aptarkime tai, kaip gaminamos medinės lauko durys.

Kiekvieno profesionalaus staliaus dirbtuvėse rasime keletą skyrių, susijusių su durų gamyba:

– medienos džiovinimo skyrius;

– medžio masyvo paruošimo skyrius;

– durų elementų gamybos skyrius;

– surinkimo skyrius;

– dažymo skyrius.

Durų gamybos etapai

Gamyba prasideda nuo turimos medienos kokybės įvertinimo. Vertinama medienos rūšis, žievės būklė, smalingumas ir ekologiškumas. Įvertinta mediena keliauja į lentpjūvę, kur nupjaunama žievė ir mediena susmulkinama iki atskirų tašų (brūselių), kurie vėliau yra džiovinami. Kiekviena medžio rūšis praleidžia džiovinimo kameroje skirtingą, konkrečiai medienos rūšiai reikalingą, laiką. Taip pasiekiamas normatyvinis medžio drėgmės lygis. Galutinį drėgmės tikrinimą atlieka ne automatizuotos sistemos, o specialistas, atsakingas už šią sritį, jeigu medienos drėgmės lygis bus didesnis nei leidžiama konkrečiai jos rūšiai, tašeliai bus vėl grąžinti į džiovyklą.

Išdžiovinti tašeliai pakliūna į paruošimo cechą, kur šalinami medienos trūkumai: šakos, puvimo paveiktos zonos, kiti defektai. Rezultatas – kuo švariausia, be jokių šakelių mediena. Tai idealiai lygių ir tvirtų durų pagrindas.

Tos pačios medienos rūšies tašeliai tolesniame gamybos procese sujungiami: jų galai specialiai įpjaunami, kad, sutepus klijais, būtų tvirtai sujungti. Tašeliai suspaudžiami specialiuose presuose, kurių slėgis – 2 atmosferos. Tai atliekama automatizuotai.

Po to, kai visos detalės apdirbtos ir atrinktos pagal dydį, ateina surinkimo metas. Tai savo rankomis atlieka patys staliai. Durys surenkamos tiksliai pagal šabloną. Vėliau pridedamos trūkstamos medienos plaušų plokščių detalės ir užvelkami vadinamieji marškinėliai, kurie leidžia išgauti idealų būsimųjų durų lygumą. Tam užtikrinti, durų plokštuma dar 10 min. laikoma po presu. Galiausiai ji padengiama natūralaus medžio „lukštu“, siekiant sukurti kuo natūralesnę išvaizdą.

Toliau vykdomas kalibravimas – durys pritaikomos pageidaujamiems išmatavimams. Ir, žinoma, dažymas. Jis atliekamas išskirtinai tik žmogaus rankomis. Durų dažymas susideda iš padengimo laku ir jau minėto atspalvio parinkimo. Lakas saugo medieną nuo drėgmės ir suteikia gražią išvaizdą. Dažymas keičia natūralią medžio spalvą. Atliekant tokią procedūrą nebrangi mediena įgauna vertingos medienos išvaizdą.

Po dažymo kiekvienas duris apžiūri specialistai, net menkiausią defektą turinčioms durims užkertamas kelias į kliento namus. Galite būti tikri, kad Jums atiteks tik aukščiausios kokybės produktas. Durys pagamintos!…

Skaityti daugiau

Populiariausi amatai Lietuvoje

Prieš pradėdami kalbėti apie populiariausius amatus Lietuvoje, išsiaiškinkime žodžio „amatas“ reikšmę. Pagal Lietuvių kalbos žodyną, „amatas“ – dirbinių gaminimas rankomis. Taigi mūsų mielieji amatininkai, kuriuos esame įpratę matyti Kaziuko mugėje ir kitose, visoje Lietuvoje vykstančiose mugėse, iš tiesų gali patvirtinti patarlės „Amatą mokėdamas, duonos nemaldausi“ teisingumą. Juk jie pragyvenimui užsidirba savo rankomis lipdydami puodynes, pindami krepšius, rišdami verbas ir t.t.

Dirbiniai iš molio

Taigi – kokie yra populiariausi amatai Lietuvoje? Pradėkime nuo dirbinių iš molio. Ši amatų sritis turi itin senas ir tvirtas šaknis. Lietuviai iš molio žiedžia puodus, gamina švilpynes, o mūsų proseneliai molį naudodavo ne vien tik papuošti buičiai, bet ir susišildyti. Visiems gerai žinoma mįslė: „Žiemą brolis, vasarą molis“. Ir, žinoma, čia kalbama apie krosnį. Šiam neatskiriamam buities elementui senoliai gamindavo įprastus ir dekoratyvinius koklius. Dažnai etnografai,  kalbėdami apie molį, pabrėžia jo mums perduodamą ryšį su Žeme. Juk ne vienas esame pajutę, kad nuo molinės puodynės ar kito dirbinio sklinda ypatinga energija… Todėl gerbkime ir mylėkime šią vieną archaiškiausių lietuvių amatų šaką.

Audimas ir mezgimas

Antras pagal populiarumą amatas Lietuvoje – audimas ir mezgimas. Žinoma, daugiausiai šia sritimi užsiima moterys. Galbūt tai nėra atsitiktinumas, nes moteris visais amžiais buvo laikoma paslaptinga ir turinčia išskirtinį ryšį su kosmosu, o tradiciniai lietuvių audiniai, kaip teigia etnologai, išlaiko žmogaus ryšį su aukštesnėmis jėgomis. Netgi tiems, kurie šio aspekto nesureikšmina ir laiko išaustą juostą tiesiog medžiagos atraiža, skirta pasipuošti, nepavyks paneigti, kad lietuviai į tradicinius audinių raštus įpina baltų religijos simboliką. O tas faktas, kad mes išlaikėme šiuos raštus beveik nepakitusius iki šių dienų, kalba pats už save…

Medžio drožyba

Trečias populiariausias amatas Lietuvoje – medžio drožyba. Tai be galo plati sfera. Užtenka prisiminti vien itin gilias tradicijas turinčią križdirbystę ir dievdirbystę – kryžių ir rūpintojėlių drožybą. Juos galime pamatyti pakelėse, šalia nedidelių gyvenviečių, o mažus rūpintojėlius ir kryželius (bent po vieną), turbūt, galima atrasti kiekvienuose namuose.

Medžio drožyba išsiskiria iš kitų amatų tuo, kad atskiros jos šakos vystėsi labai skirtingais laikotarpiais. Minėtoji križdirbystė ir dievdirbystė – daug naujesnė sritis nei senoji medžio drožyba. Tai logiška, žinant, kad lietuviai vieni paskutiniųjų priėmė krikščionybę, tačiau šis faktas nė kiek nesutrukdė išugdyti unikaliąją krikščioniškų medžio dirbinių drožybą.

Pynimas

Ketvirtas pagal populiarumą lietuvių amatas, greičiausiai, gali būti pynimas. Pinama iš įvairių vytelių, balanų, net iš šaknų. Taigi matome, kad ši amatų šaka – itin ekologiška ir skatinanti žemdirbystės vystymą bei iškirstų miško plotų antrinį panaudojimą (pynimas iš šaknų). Pinami baldai, krepšiai, kiti buityje naudojami rakandai. Pynimas sujungia praktiškumą ir meno apraiškas, kaip, be abejo, ir kiti amatai, tačiau pinti dirbiniai (daugiausiai kalba eina apie baldus) išsiskiria dideliu populiarumu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai reiškia, kad savo amatais galime būti įdomūs ir pasaulinėje rinkoje, o tai tik įrodo, kokie svarbūs Lietuvai tradiciniai amatai ir siekis juos išsaugoti ateities kartoms.

Kalvystė

Ir paskutinis amatas, kurį šiame straipsnyje aptarsime – kalvystė. Kalviai gamina gausybę įvairių dirbinių: dekoratyvius namų apyvokos daiktus, įvairias puošmenas, lietuviškus kryžius su saulutėmis, vartelius ir t. t. Tai žavus amatas, kuris Lietuvoje klesti nuo neatmenamų laikų. Jeigu moterys puošia namus audiniais ir mezginiais, tai vyrai – kalvystės stebuklais ir jau aptartais medžio dirbiniais.

Noras papuošti savo buitį ir sujungti praktiškumą bei meniškumą žmogaus sąmonėje kuria stebuklus, kuriuos perteikia gabių amatininkų rankos. Populiariausi amatai Lietuvoje: dirbiniai iš molio, audimas ir mezgimas, medžio drožyba, pynimas ir kalvystė sudaro nuostabią puokštę, puošiančią mūsų iš senolių perimtą tradicijų kraitelę. Tad saugokime ją ir perduokime ateities kartoms!…

Skaityti daugiau

Santechnikos istorija

Žmonės visais laikais siekė grožio ir komforto, todėl, apmąstydamas savo būsto dizainą, geras šeimininkas atkreips dėmesį net į menkiausias detales, taip pat ir namo ar buto santechniką. Apie santechnikos verslą ir šias paslaugas teikiančius specialistus, skaitykite kitame mūsų straipsnyje, o šiame, – norime apžvelgti santechnikos amato vystymąsi nuo senųjų amžių iki mūsų laikų.

Vanduo nuo senųjų amžių buvo ir tebėra žmogaus gyvybės šaltinis. Besivystant civilizacijai, žmogui kilo natūralus noras priartinti vandenį prie savo namų. Siūlome pakalbėti apie santechnikos atsiradimą ir istoriją.

Bendrai kalbant, santechnika – įvairovė priemonių, skirtų vonios, tualeto ir kitoms su vandeniu susijusioms patalpoms (kriauklės virtuvei, indaplovės, vonios, klozetai, dušo kabinos, maišytuvai ir kt.).

Pirmieji santechnikos pritaikymai senovės civilizacijose

Santechnikos istorijos šaknys siekia senovės šumerų laikus. Tai sužinome iš archeologinių kasinėjimų, siekiančių apie 3500 m. p. m. e. Tuo tarpu klozetą, kaip yra manoma, pirmieji, prieš du tūkstančius metų, išrado kinai.

Europoje santechnika ėmė vystytis ganėtinai vėliau. Europiečiai ilgą laiką vietoj unitazo naudojo specialius indus, tačiau dažniausiai vietoj tualeto rinkdavosi krūmus arba kanalizacija paversdavo ištisas gatves. Tai, žinoma, buvo nehigieniška ir lėmė įvairius susirgimus, kėlė nepakeliamą kvapą gatvėse ir buvo atspindys to, kad to meto žmonėms trūko elementarių žinių apie asmens higieną. Ir tai anaiptol nepriklausė nuo taip besielgiančių žmonių socialinės padėties. Užtenka prisiminti daugmaž XVII amžiaus aukštuomenės poniutes, po perukais slepiančias įvairius nelabus galvos gyventojus.

Nuo kanalizacijų gatvėse iki unitazo išradimo dar turėjo praeiti daug laiko, o štai vonios istorija daug ankstyvesnė. Ji atsirado Senovės Graikijoje 5–6 a. pr. m. e. Nuo tų laikų vonių išorė ne itin pakito. Jos būdavo nukaltos iš marmuro, išlietos iš vario ar net sidabro. Dėl naudojamų medžiagų brangumo, vonia labiau atliko proginį nei praktinį vaidmenį. Ji buvo naudojama atsipalaidavimui, o taip pat kūno harmonijos atstatymui.

Santechnika naujaisiais amžiais

Masinis paprotys maudytis atsirado tik 18 amžiuje. Europoje vonias ir tradicijas, susijusias su jomis, įvedė Liudviko XV favoritė madam Pompadur. Po to, higiena ir maudymasis tapo masiniu reiškiniu.

Unitazas, toks, kokį mes esame įpratę matyti, atsirado 20 pradžioje Anglijoje. Jį išrado britų šaltkalvis Tomas Kreperis. Kalbant apie pavadinimą, jis kilo nuo ispanų firmos pavadinimo „Unitas“. 1909 metais prasidėjo masinė unitazų gamyba.

Kalbant apie maišytuvą, kuris skirtas sumaišyti šaltam ir karštam vandeniui, jį išrado fizikas, lordas Kelvinas, 19 amžiaus pabaigoje, o 20 amžiaus pradžioje Aleksas Manukenomas patentavo vieno krano maišytuvą. Taip palaipsniui atsirado ir vystėsi santechnika, kurios esmė, kaip ir kitų civilizacijos pasiekimų, – palengvinti mums gyvenimą.…

Skaityti daugiau