Lauko durys kultūroje

Lauko durys – įėjimo ir išėjimo sfera, ta namo dalis, kuri simbolizuoja ribą tarp gyvenamosios erdvės ir lauko. Jos tapo dvivalenčiu simboliu: iš vienos pusės, – garantuodamos apsaugą, iš kitos pusės – suteikdamos galimybę patekti į namus. Atidarytas įėjimas leisdavo susisiekti su aplinkiniu pasauliu, uždarytas – saugodavo gyvenamąją patalpą nuo galimai grėsmingų išorės jėgų. Ši durų funkcija išliko per amžius.

Durys – galios simbolis

Senovės miestuose lauko durys arba pilies vartai būdavo kone svarbiausia miesto dalimi. Vartai atlikdavo ne tik apsaugos funkciją, bet ir tapdavo išmoningos architektūros pasireiškimo vieta, juos atvėrus prasidėdavo prekyba su išorėje esančiomis teritorijomis, pro vartus atkeliaudavo užsienio pasiuntiniai, šalia miesto ribos vydavo kultūrinis gyvenimas. Vartų raktų savininkas valdydavo visą miestą ir jo gyventojus.

Šiame straipsnyje pateiksime daugiau įdomybių apie lauko durų vaidmenį kultūroje bei mene, bet, prieš pradedant, svarbu pastebėti, kad žodis „durys“, su ne itin svarbiais fonetiniais pakitimais, bendras daugeliui indoeuropiečių kalbų. O tai reiškia viena – durys yra itin svarbios daugelyje kultūrų.

Durų simbolika

Todėl durys laikui bėgant buvo apipintos įvairiais prietarais ir posakiais. Čia užtenka prisiminti žymųjį Naujojo Testamento posakį „Belskite ir Jums bus atidaryta“ ir dar galybę kitų (pvz., Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro). Ir, žinoma, tokia posakių įvairovė laikui bėgant skirtingose religijose ir kultūrose atsirado ne tiek dėl to ir ne vien dėl to, kad jų funkcija – sudaryti galimybę patekti į namus ir iš jų išeiti. Durys kultūroje simbolizuoja kur kas daugiau – perėjimą iš vienos būsenos į kitą (užtenka prisiminti rojaus vartus ir jų valdytoją šv. Petrą), naujo gyvenimo pradžią iniciaciją (jauno žmogaus įšventinimas į suaugusiojo vaidmenį).

Durys senovės Romoje

Kiek anksčiau pateikėme pavyzdį iš Naujojo Testamento, tačiau dar iki krikščionybės atsiradimo, senovės gyventojai turėjo įėjimo ir išėjimo dievus. Mums visiems gerai žinomas dievas Janas (anglų kalboje pirmojo mėnesio pavadinimas – january – kilo nuo jo vardo). Jis buvo romėnų pradžios ir pabaigos (kiekvieno mėnesio pradžios ir pabaigos, gyvenimo pradžios dievas), vartų ir durų, įėjimo ir išėjimo dievas. Jį vaizduodavo su raktų ryšuliu (krikščionybėje jį atitinka jau minėtas šv. Petras). Janas buvo įsivaizduojamas su 365 pirštais – pagal dienų skaičių metuose.

Romėnų imperatorius Numa Pompilijus dievui Janui pastatė dvigubą arką, padengtą bronza ir besiremiančią į kolonas. Ji sukūrė vartus, kurie būdavo atidaromi karo metu ir uždaromi taikos laikotarpiu. Taigi, jeigu turėsime omenyje milžinišką reikšmę, kurią durims ar vartams teikdavo senovėje gyvenę mūsų protėviai, darosi aiškus siekimas kuo labiau išpuošti lauko duris. Įspūdingos lauko durys būdingos tiek privatiems namams, tiek verslo ar viešųjų staigų pastatams. Ypač tai būdinga senovės pastatams.

Durų simbolika šiandien

Šiandien durys išsaugo daugelį kultūrinių bruožų bei mitų, kuriomis jos apipintos. Žmonės stengiasi, kad lauko durys atspindėtų jų padėtį visuomenėje. Iš iki šių laikų išlikusių durų simbolikos ir jų mistifikavimo pavyzdžių, galime paminėti krikščionių tradiciją per tris karalius ant namų durų kreida išrašyti pirmąsias Trijų Karalių vardo raides. Taigi lauko durys kultūroje itin svarbus elementas, atspindintis ne tik savininko finansinę padėtį ar architektūrinį skonį, bet ir saugojančios namus tiek praktine, tiek mistine prasme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *